Interviu

EurActiv.com: Lietuvos Prezidentė: Europa yra peraugęs paauglys

Europa išaugo drabužius, kuriuos ji dėvi, - interviu portalui „EurActiv" sakė Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė, pabrėždama, kad reikia pertvarkyti bendrąją politiką ir siekti didesnio monetarinės ir fiskalinės politikos koordinavimo.

Dalia Grybauskaitė tapo Lietuvos Prezidente 2009 metų liepos mėnesį.

Prieš tai ji ėjo Europos Sąjungos finansinio programavimo ir biudžeto komisarės pareigas (2004-2009) pirmojoje Barroso vadovaujamoje komisijoje.

Dar anksčiau ji buvo savo šalies finansų ministrė ir užsienio reikalų viceministrė.

Vilniuje ji kalbėjosi su portalo „EurActiv" atsakingąja redaktore Daniela Vincenti-Mitchener.

Jūs palikote Briuselį maždaug prieš metus, kad taptumėte Lietuvos prezidente. Akivaizdu, kad pastaraisiais mėnesiais ES buvo neramu - ypač, kai buvo priimta ir įgyvendinama Lisabonos sutartis. Dabar, kai vėl atstovaujate nacionalinei Europos pusei, ar galite pasakyti, kad ES juda teisinga linkme ir žengia į priekį?

Europa visuomet juda - kartais greičiau, kartais lėčiau ir ne visada teisinga kryptimi, ypač tuomet, kai susiduriame su globalinėmis finansų sektoriaus problemomis, ekonomikos sulėtėjimu Europoje ir su tam tikromis rimtomis problemomis kai kuriose euro zonos šalyse.

Šie metai buvo neramūs visoms valstybėms narėms, ir tai, be abejo, pristabdė visas strategines diskusijas, taip pat ir Lisabonos sutarties įgyvendinimą ir [Europos] išorės [veiksmų] tarnybos kūrimą [ir] diskusijas dėl biudžeto reformų, kurios praktiškai buvo atidėtos.

Taigi šiais metais daugelis dalykų buvo laikinai pristabdyta. Žinoma, Europa judėjo į priekį, bet labai lėtai - kartais ilgam sustodama pagalvoti.

Ar jūs manote, kad ši krizė gali būti suvokiama kaip žingsnis atgal, ruošiantis šuoliui į priekį?

Visos krizės suteikia galimybę iš naujo apmąstyti kryptį. Ar Europa iš jos pasimokys? Kol kas nėra aišku, bet bent jau atsirado supratimas, kad jei kyla pasaulinės problemos, tai ir požiūris į jas turėtų būti pasaulinio lygio: jei problemos regioninės, tai ir vertinti jas turėtume regiono požiūriu. Vien tik Europos arba valstybių narių požiūrio nepakanka. Dauguma mūsų institucijų pasaulinių iššūkių akivaizdoje turi būti reformuotos ir pertvarkytos.

Toks supratimas jau atsiranda, bet dar neformuojamos institucijos. Kalbame apie ateityje galimas naujas institucijas - priežiūros, kredito reitingų agentūras, naujus Europos fondus - bet tai dar tik diskusijos.

Mes galime praleisti šią galimybę. Jeigu nepasinaudosime šia krize ir nepertvarkysime savo valdymo, laikas bus prarastas.

Pažvelkime atidžiau. Praeitą savaitę ES lyderiai pateikė gelbėjimo planą, kuris užkirstų kelią euro zonos žlugimui. Bendrai sutariama, kad šių gelbėjimo priemonių yra pakankamai daug, kad būtų galima nupirkti laiko, reikalingo Europai, norint sutvarkyti savo namus. Ką, Jūsų nuomone, reikia padaryti, kad Europos namai būtų sutvarkyti?

Jūs teisi. Mes perkame laiką. Jeigu mes dabar nieko nedarysime, investicijos į gelbėjimo priemones bus prarastos ir panaudotos netinkamai.

Tai ne tik Graikijos, bet visos euro zonos problema, nes tai fiskalinės politikos ir jos kontrolės bei derinimo būdo problema.

Europoje turime bendrą valiutą, bet neturime nei piniginės, nei fiskalinės politikos. Iš tikrųjų vietoj jos mes naudojome Stabilumo ir augimo paktą ir Mastrichto kriterijus - tai turėjo užkirsti kelią fiskaliniam populizmui ir netinkamam valstybių narių elgesiui.

Bet 2005 metais pačios valstybės narės praplėtė šį paktą. Jis tapo tarsi guminis, jį galima kiek tik nori plėsti be jokios atsakomybės. Tai atsitiko kaip tik prieš krizę.

Aš manau, tai buvo klaida. Turėti bendrą valiutą ir neturėti jokio pakankamai griežto mechanizmo, kad būtų galima kontroliuoti valstybes nares ir skatinti jas elgtis atsakingai - tai klaida. Anksčiau ar vėliau atsiranda problemų. Jas pagreitino išoriniai veiksniai - pasaulinė krizė, kuri iškėlė į paviršių visus Europos fiskalinės ir piniginės padėties trūkumus bei silpnąsias vietas.

Ši problema - bendresnio pobūdžio. Tai ne tik Graikijos, bet bendra euro zonos problema, ji svarbi taip pat ir būsimiems Europos ekonominės erdvės kandidatams, tokiems kaip Lietuva.

Jeigu vienai šaliai leidžiama netinkamai elgtis, apgaudinėti teikiant informaciją, vengti mokėti savo dalį į Europos biudžetą, imtis nesuderintų ekonominės politikos veiksmų, sistema žlunga.

Mes nepalaikėme bendros valiutos bendra politika. Šis prieštaravimas negalėjo tęstis amžinai. Valiuta be bendros piniginės ir fiskalinės politikos yra dirbtinė.

Praėjusią savaitę Europos Komisija pasiūlė nacionalinių biudžetų planų priežiūros mechanizmą, turintį tam tikrą sankcijų sistemą - numatyta mažinti regioninę pagalbą šalims, kurios pažeidžia ES biudžeto formavimo taisykles. Ar tai pirmasis žingsnis link geresnio koordinavimo? Galbūt vieną dieną atsiras bendra Europos piniginė ir fiskalinę politika?

Komisija pasiūlė įspėjimo mechanizmą - pabandyti paskatinti pačias valstybes nares būti labiau atsakingas, bet tai nėra koordinuotos pastangos arba suderinta fiskalinė politika.

Tačiau šiuo metu Komisija gali pasiūlyti tik tai. Visa kita priklauso nuo valstybių narių: ar jos nori koordinuoti, derinti ar net kartu vadovauti fiskalinei politikai. Būtent tai ir yra svarbu.

Ar nemanote, kad nacionalinių biudžetų kontrolė kelia pavojų suverenitetui?

Tai daugiau įspėjimo mechanizmas, o ne tikra kontrolė.

Tačiau Europos centrinio banko vykdomosios valdybos narys Jürgenas Starkas netgi pasiūlė sudaryti nepriklausomą komisiją, kuri patikrintų valstybių narių biudžetus.

Tai neįmanoma, nes kontroliuoti valstybių narių biudžetus - parlamentų atsakomybė. Ši pareiga negali būti perduota kam nors kitam. Mes dar nesame federacija.

TVF vykdomasis direktorius Dominique'as Strauss-Kahnas praėjusią savaitę nurodė, kad biudžetų koordinavimas ir trumpalaikiai fiskaliniai pervedimai leistų išvengti krizės, kuri sukrėtė finansų rinką, pasikartojimo. Ką manote apie tai kaip buvusi Europos Komisijos biudžeto komisarė?

Teoriškai kalbant, yra skirtumas tarp federacijos ir sąjungos, tokios kaip mūsų, kurią sudaro 27 valstybės narės ir kurioje yra 27 biudžeto procedūros, ir tikrai automatinis pervedimas yra neįmanomas nepakeičiant ES Sutarties. Bet iš tikrųjų aš negaliu pasakyti, nes nežinau, ką tiksliai jis siūlo.

Grįžkime prie ekonomikos valdymo. Svarstymų grupė, kuriai pirmininkavo Felipe González, ką tik išleido savo ataskaitą, kurioje jis ragina skubiai sustiprinti ekonomikos valdymą, siekiant išspręsti bendro pinigų sąjungos egzistavimo ir vienos bendros rinkos su skirtinga nacionaline ekonomikos politika problemas. Bet tam reikia vadovų. Ar Europoje yra tokių vadovų?

Nekalbama apie vadovavimą kiekvienoje valstybėje narėje. Reikia vadovauti visai Europai, pabrėžiu, Europai. Reikia vienybės ir supratimo, kad kartu mes stipresni nei būdami po vieną.

Reikia vadovauti visai Europai. Ar didėja integracija, ar mes daugiau plečiamės kaip draugų klubas?

Kad gebėtume bendrai priimti pasaulinius iššūkius, turime būti vieningi ir labiau integruotis. Turime kalbėti vienu balsu apie problemas, kurios veikia mus visus arba prekių, arba finansų rinkose. Tačiau dar reikia nueiti ilgą kelią, nes ES nubrėžtos tik dvi bendros politikos kryptys: visa kita yra tik džentelmeniškas susitarimas.

Programos, iniciatyvos ir kryptys, kurias mes kartu pasirinkome, nėra privalomos. Mechanizmai yra laisvi. ES vidaus teisinė sistema nėra pritaikyta Europos institucijoms valdyti, nesitariant su vyriausybėmis.

Vėlgi, viskas remiasi ir yra apribota ES sutarties.

Jūs buvote abejose pusėse - Europos komisarė, o dabar Lietuvos prezidentė. Ar įmanoma veikti kartu ir užtikrinti, kad ES institucijos dirbtų geriau ir būtų gerbiamos visame pasaulyje? Praėjusią savaitę paskambinęs JAV prezidentas Barackas Obama paragino Merkel ir N. Sarkozy pasiūlyti atitinkamą paketą. Ar tai ne akibrokštas? Tas pats atsitiko Kopenhagoje. Kiek akibrokštų turėtų sulaukti ES lyderiai, kad būtų priversti elgtis kaip lyderiai?

Europa galėjo tai padaryti ir be JAV prezidento raginimo, nes situacija blogėja. Finansų rinkos yra labiau integruotos nei vyriausybės. Rinkos yra globalios, ir vienos Europos rinkos liga tampa sunkia liga transatlantinėms rinkoms, nes jos yra glaudžiai susijusios. Kai kurios strategijos jau išaugo Europos suknelę. Jos turi būti visuotinės. Todėl reformuoti mūsų finansų institucijas - Pasaulio banką, TVF ir kt. - yra būtina.

Prezidentas skambino siekdamas padėti ne tik Europos, bet ir Jungtinių Amerikos Valstijų rinkoms. Būkime atviri. Tai buvo padaryta ne todėl, kad Europoje trūktų lyderystės.

Gelbėjimo paketas buvo rengimo stadijoje, tačiau, žinoma, problemų kėlė diskusijos, vykstančios kiekvienoje valstybėje narėje, kurios piliečiams buvo pateiktas klausimas, kodėl jie turi mokėti šalims, kurios netinkamai elgiasi.

Tačiau jūs teisi, kad ketvirtadienį ir penktadienį krizė išsiveržė už Europos ribų. Štai kodėl buvo skambinama. Ne dėl Europos lyderystės stokos.

Vis daugiau kalbama apie Europos valiutos fondą ir ES kredito reitingų agentūrą. Ar tokie ketinimai pagrįsti ar tai tik laiko švaistymas?

Be galo svarbu apgalvoti, kaip valdyti padėtį regiono ir tarptautiniu mastu. Aš nesu įsitikinusi, kad Europos valiutos fondas arba ES kredito reitingų agentūra yra viskas, ko mums reikia.

Iš tikrųjų jūsų klausimas dėl prezidento Obamos raginimo rodo, kad problemos - ypač finansų rinkose - yra globalios, prekybos klausimai yra globalūs, pinigų problemos yra globalios. Regioninės institucijos gali išspręsti problemą tik iš dalies ir, manau, turime būti realistai: be JAV, Kanados, Australijos ir Japonijos mes negalime išspręsti visų šių problemų.

Pasaulinės rinkos jau yra „federacija" ir net šis tas daugiau - jos yra taip suvienytos, kad mes, įvairių regionų vyriausybės, einame paskui jas.

Europoje mūsų integracijos ir sprendimų priėmimo procesas dar vis yra labai lėtas. Mums sunkiai sekasi reaguoti.

Tačiau aš nemanau, kad Europos fondas ar bet kuri kita Europos institucija bus tas reikalingas sprendimas - tai greičiau tarpinis elementas, padedantis Europai pačiai būti koordinuotesnei, bet jis nesprendžia globalinių problemų.

Strategija „Europa 2020 metais", Svarstymų grupės ataskaita, nauja strategija bendrosioms rinkoms, biudžeto peržiūra. ES vos spėja priimti pasiūlymus. Gal tai tik tuščias triukšmas? Ką Jūs girdite: simfoniją ar kakofoniją?

Žinote, man patinka Europa, nes ji yra triukšminga. Nors būna daug ir visokio triukšmo, mes visgi judame link vienas kito supratimo. Aš manau, kad garsai susimaišė - girdžiu ir kakofoniją, ir simfoniją.

Tai padaryti visuomet sunku, apie tai visuomet diskutuojama, mūsų nuomonės visuomet skiriasi, bet būtent todėl Europa ir skiriasi nuo bet kokio kito pasaulio politikos subjekto.

Jūs teisi sakydama, kad strategija „Europa 2020" yra bendro pobūdžio ir ji neišspręs visų problemų. Ji panašesnė į planą, nurodantį kryptį kitiems 10 metų. Tačiau akivaizdu, kad neįmanoma turint tokią strategiją išspręsti piliečių kasdienio gyvenimo problemų.

Akivaizdu, kad ją sugriaus realybė ir kasdieniai pokyčiai. Krizė nepasibaigs iš karto, kai tik mes pritaikysime skatinimo priemonių paketą, kurį pateikėme, ir sumažinsime fiskalinę įtampą, kurią sukėlėme. Tai užims tikriausiai pusę šios strategijos laiko.

Tai taip pat labai priklausys ir nuo to, kaip vystysis kiti, ne Europos, regionai: Kinija, Indija, Japonija ir Jungtinės Valstijos.

Nors tai privers stumtelėti save, pamatyti viziją ir siekti krypties, kiekybinėms priemonėms pakankamai sunku nustatyti tikslą ir tikėtis, kad jis bus pasiektas ir mes suklestėsime. Taip nebus.

Bet kaip bendra tendencija, nurodanti, kokius mes norime matyti save po 10, 15, 20 metų, tai gera idėja.

Žinoma, visuomet bus diskutuojama apie dokumento kokybę ir autorystę - visą laiką, kuomet bus vykdomi jo nurodymai. Bet tai gerai.

Reikia, kad kiekviena strategija būtų atvira pokyčiams ir pritaikyta realybei, nes gyvenimas greitai keičiasi ir mūsų dokumentai turi keistis taip pat.

Kaip Jūs manote, kas turi būti išlaikyta strategijoje „Europa 2020" ir ko reikėtų atsisakyti?

Apie tai daug negalvoju. Aš tiesiog sakau, kad, jei norime turėti strategiją, skirtą 10 metų, privalome mąstyti toliau ir negalvoti, kad tai galutinis tikslas. Būkime atviri... jei mums reikės, mes tai pakeisime, o dabar tiesiog eikime į priekį su tuo, ką turime.

Jūs iš esmės kartojate tai, ką sakėte kalbėdama apie biudžeto peržiūros principus: būkime lankstesni ir mokykimės iš savo klaidų...

Taip. Gyvenimas pakeis mūsų supratimą ir mes turėsime pakeisti savo dokumentus.

Ar strategija „Europa 2020" rodo, kad mes jau pasimokėme iš klaidų, padarytų kuriant Lisabonos strategiją?

Dar ne. Manau, dėl to, kad strategijoje „Europa 2020" nustatyta mažai rodiklių. Ji labiau apibrėžta, tačiau valstybių narių įsipareigojimų ir nuosavybės kontrolės mechanizmas dar vis yra nepakankamas.

Tai viskas, ko mums reikia; nesvarbu, ką rašome dokumentuose.

Buvusio Vidaus rinkos komisaro Mario Monti ataskaitoje prieita prie išvados, kad mums reikia iš naujo sutelkti dėmesį į bendrąją rinką ir užbaigti savo darbą. Ar mes apleidome bendrąją rinką?

Iš dalies taip. Prieš 10 metų mūsų diskusijos daugiausia buvo sutelktos į konfederacinį požiūrį apie valdymą, ekonomiką, vidaus rinką.

Dabar mes po plėtros šiek tiek stabtelėjome. Tačiau ekonominė erdvė be didesnės integracijos ir ypač be bendros valiutos daugiau nei pusėje šalių yra tiesiog neįmanoma.

Norint labiau integruotis ekonomiškai, mums taip pat reikia integruotis kitose srityse - finansų sektorių ir paslaugų. Todėl bendroji rinka toli gražu nėra baigta, ir mes dar esame labai toli.

Bet jei mes neturime baigtos bendrosios rinkos, labai sunku kalbėti apie ekonomikos, piniginės ir fiskalinės politikos koordinavimą. Jei nėra koordinavimo, negalima kalbėti vienu balsu ir nuspręsti iš karto.

Vėlgi, tai reiškia, kad Europa yra politinis subjektas, kuris labai skirtingas ir kuriam labai sunku kalbėtis ir [manoma] labai sunku priimti sprendimus.

Monti taip pat ragina koordinuoti mokesčius - tai nurodo kaip būdą išlyginti Europoje skirtumą tarp anglosaksiškojo ir socialinės rinkos ekonomikos modelio. Ar manote, kad šis skirtumas trukdo ES deramai funkcionuoti?

Tai priklauso nuo to, ką turite galvoje. Mes jau atlikome šiokį tokį netiesioginių mokesčių koordinavimą. Mes jau pradėjome diskusijas dėl apmokestinimo pagrindo koordinavimo - kaip jį nustatyti ir pan.

Pavyzdžiui, kai kurios šalys tvirtina, kad neturi pelno mokesčio, tačiau iš tiesų turi, nes jį įveda antrame ar trečiame įmonių veiklos etape. Taigi [klausimas būtų], ką sakydami viena ar kita turite omenyje. Geriausia tikriausiai būtų mokesčių koordinavimas, o ne bendras mokestis.

Priemonės, kurių ėmėtės kovodami su ekonomine krize, gali būti koordinuojamos. Tai ne politikos derinimas, o koordinavimas.

Mokesčių politika jau yra ideologija, tai ekonominės politikos atspindys ir ekonomikos pagrindas - ji reiškia bendrą rinką. Jei neturite vienos bendros rinkos, negalite turėti tų pačių bendrų mokesčių.

Kuo mažesnė sritis integruojama, tuo mažiau koordinuojami mokesčiai. Bendrųjų rinkų srityse kuriose esame labiau integruoti, galime turėti ir bendrą mokesčių politiką. Jūsų požiūris į mokesčių dydį negali būti „iš viršaus į apačią", toks požiūris būtų atmestas.

Štai, pavyzdžiui vadinamieji Europos mokesčiai: kiekvienas supranta juos savaip. Vieniems tai yra PVM, kitiems - vartojimo mokestis, tretiems - tam tikras energijos suvartojimo veiksnys. Norint turėti tikrus Europos mokesčius, mums reikia visiškai integruotos vidaus rinkos. Mokesčiai atspindi integracijos kokybę ir lygį: jūs negalite dirbtinai koordinuoti mokesčių.

Lietuva 2013 metais pirmą kartą pirmininkaus ES Taryboje. Kaip tuomet atrodys Europa?

Iki to laiko atsigavimas jau bus stabilus. Jis tęsis, nulemtas gausių skatinamųjų priemonių, bet daugelio šalių deficitas bus didelis. Tačiau ekonomika gerės ir augimas didės.

Europai svarbiausi klausimai bus demografinis spaudimas, inovacijos ir didesnis ekonomikos politikos susijungimas. Manau, kad veiks arba bus kuriamos bendros kontrolės ir priežiūros institucijos, kurių Europa nori.

Mes tikriausiai turėsime imtis keleto dalykų, atsiradusių po krizės, kad išvengtume kitos krizės. 2013 metai taip pat bus paskutiniai derybų dėl finansinių perspektyvų metai.

Visos mūsų problemos atsispindės naujojoje ES finansinėje struktūroje ir septynerių (ar penkerių) metų biudžete.

Ar ketinate siekti bendros ES energetikos rinkos savo pirmininkavimo metu?

Tai tikrai būtina mūsų regionui, nes mes esame izoliuoti - energetikos, dujų ir infrastruktūros prasme.

Jeigu mes kalbame apie vidaus rinką, ji turi apimti ne tik prekes ir paslaugas, bet ir energetikos infrastruktūrą.

Dabar mes neturime bendros politikos daugelyje sričių, tačiau mes galime susitarti. Mums nereikia keisti sutarčių, kad pasiektume politinį susitarimą dėl bendros energetikos arba užsienio politikos. Reikia, kad Taryba ir vyriausybės susitartų - sudarytų džentelmenišką susitarimą.

Mes galime daryti daug dalykų, nekeisdami ES sutarties. Mums nereikia jų formalizuoti.

Mes turime judėti į priekį, nes po plėtros ekonominė integracija daugelyje sričių dar nebuvo baigta.

Praėjo šešeri metai po ES plėtros, bendroji rinka yra netolygi - tai ne bendroji rinka, o tik atskiros jos dalys - energetikos ir transporto, geležinkelių ir elektros tinklų srityse Lietuva yra izoliuota.

Pavyzdžiui, elektros tinklai: Vakarų Europa veikia pagal vieną sistemą, mes - pagal Rusijos sistemą. Kai pagalvoji, tai ne tik atrodo keistai, bet ir nėra labai saugu.

Be energijos infrastruktūros ir transeuropinių tinklų iki pat sienų mes nebūsime viena ekonominė erdvė. Taip ir liksime atskiros dalys arba kelios ekonomikos sritys. Aš kalbu ne tik apie Baltijos šalis, bet ir apie Rumuniją ir Bulgariją.

Ateityje tokia pati padėtis susiklostys Balkanuose.

Atrodo, kad politinis plėtros procesas buvo greitesnis nei ekonominė integracija.

Lietuvos ministras pirmininkas praėjusią savaitę viešėjo JAV. Tą pačią savaitę Latvijos ministras pirmininkas aptarė dvišalį bendradarbiavimą su JAV energetikos srityje. Gal Baltijos šalys netenka Europos Sąjungos investuotojų susidomėjimo?

Nemanyčiau. Greičiau priešingai. Dauguma Baltijos šalių investuotojų yra iš Europos, ypač daug jų yra iš Skandinavijos šalių, Vokietijos ir Prancūzijos. Vyrauja Europos investicijos. Žinoma, investuoja ir mūsų kaimynai - turiu galvoje ir Rusiją.

Tačiau JAV investicijos yra labai simbolinės, palyginti su kitomis investicijomis. Ministras pirmininkas lankėsi JAV, kad pritrauktų investicijų į aukštųjų technologijų sektorių. Jis pasirašė ketinimų protokolą su IBM įsteigti bendrą mokslinių tyrimų centrą Lietuvoje.

Bet apskritai visame regione vyrauja Europos investuotojai.

Praėjusią savaitę Estija buvo pakviesta įstoti į euro zoną. Ar manote, kad tai protinga? Jeigu Baltijos šalys prisijungs prie euro zonos iš anksto neišsprendusios savo konkurencingumo problemos, joms kils tokių pačių problemų kaip ir Graikijai. A. Merkel savaitgalį sakė, kad reikia sumažinti atotrūkį tarp stipriausių ir silpniausių Europos ūkių. Ar manote, kad tai tiesa?

Tikiuosi, kad taip sakydama ponia Merkel neturėjo omenyje Estijos. Apskritai ji teisi, skirtumai tarp valstybių narių dar labai dideli. Tačiau yra struktūriniai fondai, kurie skirti šalims, ypač toms, kurios elgiasi atsakingai, pasivyti labiau išsivysčiusias nares. Estija šiuo požiūriu yra geriausia mokinė.

Prieš krizę jų biudžetas buvo teigiamas. Po krizės paskelbtas deficitas sudarė ne daugiau kaip 2-3%. Politinis elitas visada elgėsi atsakingai, niekada neklastojo statistikos, nedidino išlaidų, žmonės rėmė visas per krizę taikytas ribojamąsias priemones... taigi šiuo atžvilgiu Estiją galima laikyti geriausiu valstybės narės, sugebėjusios per krizę atitikti visus Mastrichto kriterijus, pavyzdžiu.

Tai geras pavyzdys mums visiems, parodantis, kad ir sunkiu laikotarpiu, jei elgiatės atsakingai, galite daug pasiekti.

Vadinasi, viskas priklauso nuo politinės atsakomybės?

Be abejo. Euras yra ne tik tikslas, bet ir atsakingos politikos priemonė. Aš jį taip suprantu. Lietuvoje mes taip pat de facto turime eurą, nes mūsų valiuta susieta su euru. Tačiau mano šalis ne visada elgiasi atsakingai. Ne visada.

Šiuo atžvilgiu Estija yra geras pavyzdys visiems.

Kada, Jūsų nuomone, galima tikėtis šioms šalims pakliūti į euro zoną?

Baltijos šalių situacija yra skirtinga. Didelė mūsų problema - biudžeto deficitas, bet jis labai priklauso nuo atsigavimo. Kiekvienos iš Baltijos šalių BVP sudaro apie 1% ES BVP. Iš tiesų mes neturime jokios įtakos. Mes niekam nesukelsime pavojaus. Mes galime būti geras ar blogas pavyzdys, bet tik elgesio, o ne ekonominės įtakos atžvilgiu.

Tai, kas atsitinka už mūsų šalių ribų, tiesiogiai veikia mūsų ekonomiką, nes mes labai atviri ir liberalūs, bet neapsaugoti. Mes vis dar manome, kad 2014-2015 metais tai įmanoma, bet viskas priklausys nuo to, kaip sugebėsime tvarkytis ir kokia bus bendra situacija.

Paskutinis klausimas: Visoje ES plinta integracijos nuovargis ir Monti tai aiškiai pabrėžė savo pranešime. Ar manote, kad tai savaiminis dalykas, ir kaip mes galėtume atsikratyti šio nuovargio? Ar manote, kad visa Europa galėtų atgauti solidarumo jausmą, kuris, atrodo, dabar yra prarastas?

Iš tiesų Europa buvo sukurta vadovų solidarumu, padedant vienas kitam. Ir tai, kaip jūs teisingai pastebėjote, daugiau savaiminis dalykas, ypač būdingas kai kurioms naujoms valstybėms narėms.

Atrodo, kad Europa tapo panaši į peraugusį paauglį, kuris jau išaugo savo dėvimus drabužius.

Viduje mes taip pat turime rūpintis plėtra: turime plėsti politinį požiūrį, ekonominę integraciją, didinti atsakingumą, solidarumą. Taip pat akivaizdu, kad mes galime pristabdyti plėtrą, kad pagalvotume, nes turime pritaikyti jos principus ne tik savo institucijose - mums reikia pertvarkyti ir savo bendrą politiką.

Negalime tęsti plėtros su ta pačia bendra žemės ūkio politika. Tai per brangu. Tas pats pasakytina apie regioninę politiką, nes ji bus mažiau veiksminga.

Turime keistis kartu su plėtra, ko mes dar nepadarėme.