Kalbos

Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės kalba Medininkų žudynių 20 - mečio minėjime

Gerbiamieji,

šiandien esame vietoje, kurioje prieš dvidešimt metų vyko kraupios žudynės. Omonininkai atslinko liepos 31 - osios naktį. Žinojo, kad vykdo siaubingą užduotį - tą kraupią naktį buvo nužudyti muitininkai Antanas Musteikis, Stanislovas Orlavičius, policijos „Aro" pareigūnai Algimantas Juozakas, Mindaugas Balavakas, kelių policininkai Juozas Janonis, Algirdas Kazlauskas bei policininkas Ričardas Rabavičius, miręs po kelių dienų ligoninėje.

Šios tragedijos priešistorė - žudynės prie Televizijos bokšto ir Seimo, sudegintos pasienio užkardos ir tų pačių 1991-ųjų gegužės 19 - ą dieną Krakūnų užkardoje Šalčininkų rajone nušautas mūsų pasienietis Gintaras Žagunis. Šie įvykiai glaudžiai susiję - taip siekta įbauginti tautą, priverčiant ją suabejoti laisve ir šio siekio atsisakyti.

Tačiau šių nusikaltimų sumanytojų tikslams nebuvo lemta išsipildyti, nes įvykiai mus dar labiau sutelkė ir užgrūdino. Laisvė nebuvo dovanota, ją apgynėme savo krauju.

Medininkų, taip pat ir Sausio 13 - osios tragedija - skaudi žaizda ne tik mums, bet ir visai laisvai Europai. Tą parodė ir nesenų įvykių atgarsiai, kai įtariamasis šiais nusikaltimais išvengė perdavimo Lietuvos teisėsaugai.

Nors tąkart susidūrėme su apmaudžia kliūtimi, svarbiausia, kad per pastaruosius metus padaryta daug - vienoje byloje nuosprendis, nors ir negalutinis, jau priimtas, kitų atžvilgiu padaryti svarbūs žingsniai perduodant bylas teismui ir siekiant galutinių sprendimų.

Medininkų įtariamieji žinomi visi, tačiau neminėsiu jų pavardžių. Jos nevertos skambėti šioje Lietuvos laisvei svarbioje vietoje. Tikiu, kad teisingumas išsipildys. To reikia ne tik Lietuvos žmonėms. To reikia visai pažangiai žmonijai, mylinčiai laisvę.

Šiandieninis tragedijos paminėjimas - tai kovos už laisvę ir teisingumą tąsa. Tai žuvusiųjų didvyrių aukos įprasminimas. Tegu šios tragedijos prisiminimas ir tikėjimas teisingumu, kaip ir anuomet, sutelkia mus vienybei.